Istorija

Praha šimtmečius buvo senovės Bohemijos karalystės sostinė. XIV amžiaus viduryje Praha buvo Šventosios Romos imperijos centras ir trečias pagal gyventojų skaičių Europos miestas. Karolio IV valdymas buvo aukso amžius Čekijos istorijoje. Tačiau šio laikotarpio pabaiga atnešė ekonominę ir politinę nesantaiką vietovėje, nes protestantai husitai, įkvėpti religinio reformatoriaus Jano Huso idėjų, kovojo su kryžiuočiais, kuriuos katalikų bažnyčia siuntė XV amžiuje. 16 amžiuje miestas buvo pagrindinis Habsburgų teismo centras, o 1918 m. tapo nepriklausomybę atkūrusios Čekoslovakijos sostine. Ši nauja šalis, vadovaujama prezidento Tomášo Garrigue Masaryko, patyrė pakilimą ir Čekoslovakija tapo viena iš dešimties turtingiausių pasaulio valstybių. Čekijos ir Moravijos nacių okupacija buvo pražūtinga Čekoslovakijai – liko tik gražūs šalies pastatai. Po Antrojo pasaulinio karo atkurta Čekoslovakijos Respublika pateko į sovietų įtaką. Bandymas reformuoti ir humanizuoti komunistinę sistemą, žinomas kaip Prahos pavasaris, apgailėtinai žlugo, kai 1968 m. rugpjūtį į šalį įsiveržė Rusijos pajėgos. Aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai daugeliui čekoslovakų buvo užgniaužti laikai, kurie kūrė savo disidentinę kontrkultūrą. Masiniai protestai ir demonstracijos Prahoje paskatino be kraujo komunistinio režimo nuvertimą 1989 m. lapkritį, dar vadinamą Aksomine revoliucija. Kai 1989 m. nukrito geležinė uždanga, Praha atskleidė savo paslėptus Bohemijos lobius ir išsiuntė kvietimą visam pasauliui. Vėliau, 2014 m. gegužės 1 d ., Čekija įstojo į ES.