1968 m. Prahos pavasaris
1968 m. pradžioje Antonín Novotný – politikas, žinomas dėl savo griežtos pozicijos – komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas pakeitė reformatorių veikėjas slovakas Aleksandras Dubčekas. Šis komunistų partijos gretas pakilusio žmogaus paskyrimas neabejotinai sukrėtė Rusijos vadovus. Bene labiausiai šokiruojanti jo įsitikinimų dalis buvo ta, kad jis beveik nuėjo taip toli, kad pasiūlė Čekoslovakiją paversti socialdemokratine valstybe, o tai akivaizdžiai būtų didžiulis tolimas nuo komunistinių idealų.
Visuomenė labai palaikė šią idėją, kuri buvo praminta „socializmu viešu veidu“, tačiau žmonės, kurie iš tikrųjų buvo svarbūs – kiti politikai ir Maskvos lyderiai, liko mažiau sužavėti. Vis dėlto, vyriausybės gniaužtai tapo laisvesni, Čekoslovakijos žmonės reagavo niekad nematytų išdaigų protrūkiu: iškilo menininkų bendruomenė, į viešumą iškilo antimaskvietiškos nuotaikos, o politinių idėjų sklaida tapo įprasta. Atrodė, kad laisvė nuo komunistinių pančių pagaliau buvo įgyvendinta, ir visuomenė niekada nemanė, kad tai baigsis septintajame dešimtmetyje.
Netikėtai vakarėlis netikėtai nutrūko 1968 m. rugpjūtį, kai galingi sovietai nusprendė, kad jiems atsibodo ši Čekoslovakiją apėmusi atmosfera. Jiems rūpėjo ne tik tai, kad šie įvykiai vyksta, bet ir tai, kad jie gali išplisti į kitas komunistines šalis ir dėl to kelti grėsmę komunizmo struktūrai visoje Europoje. Norėdami tai atremti, sovietai išsiuntė 500 000 į Čekoslovakiją, kad panaikintų naujai atrastą visuomenės laisvę. Vaclavo aikštėje buvo matyti susodinti tankai, demonstruojant didžiulį jėgos demonstravimą, o drąsūs vyrai ir moterys bergždžiai bandė atremti šią svetimą jėgą – arba smurtinėmis priemonėmis, arba taikiai okupuojant įvairias šalies sritis.
Sovietų invazija jokiu būdu nebuvo bekraujiška, nes per tą laiką buvo daug aukų ir mirčių. Tuo pat metu Dubčekas ir jo rėmėjų komanda buvo iškviesti į Maskvą, priverstą nutraukti savo politiką. Nors grįžęs Dubčekas išliko valdžioje, tikroji įtaka dabar slypi kitur – dabar Dubčekas buvo lėlių valdovo įkūnijimas. Tačiau nepaisant to, Čekoslovakijoje tęsėsi visuomenės pasipriešinimas, kuris 1969 m. sausio mėn. pasiekė siaubingą aukštį, kai vyras, vardu Janas Palachas, susidegino Vaclavo aikštėje – politinis protestas, kainavęs jam gyvybę.
Net būdamas lėlių lyderiu, Dubčekas išsilaikė neilgai. 1969 m. balandį jį pakeitė Maskvai kur kas priimtinesnis kandidatas – Gustavas Husákas. Šis paskyrimas paskatino masiškai susidoroti su liberaliomis laisvėmis, kuriomis buvo mėgaujamasi per pastaruosius porą metų, ir daugelis didžiausių šalies menininkų bei intelektualų emigravo dar prieš režimui uždarant sienas.
Vėlesniais mėnesiais ir metais Husákas išvalė partiją nuo visų, palaikančių judėjimą, ir centralizavo valdžią atgal į vyriausybę. Jis taip pat išplėtė bauginančios slaptosios policijos galias. Čekoslovakija taip pat sutiko laikytis komunistinių pažiūrų mainais siekdama užtikrinti gerą gyvenimo lygį. Taip buvo iki 1989 m., kai prasidėjo aksominė revoliucija .
