Karolio universitetas Prahoje
1300-aisiais Karolio universiteto studentai iš pradžių studijavo menus, o vėliau perėjo į vieną iš kitų 3 disciplinų (teisė, teologija ir medicina). Teologija buvo laikoma svarbiausia. Studentų populiacija buvo įvairi, o pamokos vyko lotynų kalba. Čekai sudarė tik 25% visų studentų.
Per chaotišką husitų reformų erą, XX amžiaus pradžioje, universiteto politika buvo pakeista, kad Čekijos studentams būtų suteikta daugiau galios. Daugelis užsienio dėstytojų ir studentų išvyko iš Prahos ir Leipcige įkūrė 1 -ąjį universitetą Vokietijoje, kad tam prieštarautų. Čekijos nacionalistai tai šventė kaip pergalę prieš ne čekus, tačiau naujoji politika Karolio universitetą iš Europos mokymosi centro pavertė provincijos institucija.
1600-aisiais daugiausia protestantų universitetas buvo pristatytas jėzuitams. Tačiau 1780-aisiais Juozapas Antrasis (Imperatorius Habsburgai) atsikratė jėzuitų, pakeitė mokymo kalbą į vokiečių (iš lotynų) ir atvėrė universitetą nekatalikams. Čekai negalėjo mokytis savo gimtosios kalbos iki 1882 m. Tai buvo tada, kai universitetas buvo padalintas į 2 skirtingus centrus (vokiečių centras buvo uždarytas 1945 m.).
Šiomis dienomis senamiestis tebegyvena dvigubai ir kaip universiteto miestelis, ir kaip prekybos centras. Nors suvenyrų prekystaliai gali juos apriboti išorėje, daugelyje pastatų yra klasės, kuriomis dėstytojai naudojosi šimtus metų. Daugelis slapčiausių senamiesčio kiemų čekų mokslininkams pasiūlė 2 svarbiausius poreikius: erdvę įkvepiančioms diskusijoms ir gerą alų.
Karolio universitetas, amžinai buvęs Čekijos politinės minties židiniu, kurstė revoliucijas ir bėdas. Čia Janas Husas reikalavo bažnyčios reformos; universitetų intelektualai sukėlė 1848 ir 1618 m. sukilimus, o šiais laikais studentai susibūrė prieš fašistinius režimus 1968, 1948 ir 1939 m. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai uždarė visus Čekijos universitetus. Vėliau komunistai atleido profesorius, kurie nesilaikė jų partijos linijos, ir pakeitė juos kandidatais, atrinktais pagal jų klasinę kilmę, o ne į gebėjimus. 1989 m. lapkritį Aksominė revoliucija, kuri išstūmė komunistus nuo valdžios, prasidėjo kaip studentų protestas.
Po 1989 m., kai daugelis profesorių grįžo į savo klases, švietimo sistema vis dar turi pereiti nuo fašistinių režimų tradicijos. Nuo pat pradžių mokiniams nurodoma įsiminti, o ne laisvai mąstyti; žinios vertinamos pagal faktus, o ne pagal gebėjimą jas panaudoti. Netgi studijų lygmeniu studentai retai išdrįsta užginčyti profesoriaus nuomonę.
Karolio universitetas vis dar sugeba pritraukti geriausius Slovakijos ir Čekijos studentus. Kaip ir daugelyje Europos šalių, Čekijos Respublikoje universitetinis mokslas yra nemokamas, o studentų būstas yra labai subsidijuojamas. Galbūt manote, kad nemokamas priėmimas turėtų padaryti išsilavinimą patrauklesnį studentams iš mažiau pasiturinčių šeimų; tačiau dažnai taip nėra. Neinvestavus pakankamai pinigų į švietimo sistemą, valstybė neturi galimybių statyti daugiau mokyklų. Todėl paklausa viršija pasiūlą, todėl į gimnaziją (aukštąją mokyklą) įstoja tik 33 proc., o į universitetus – tik 50 proc. Paprastai šioje sistemoje geriau sekasi studentams iš aukšto išsilavinimo šeimų, kurie renkasi studentus, kai jiems sukanka 10 metų.
Dėstytojai prastai apmokami (net ir universitetų dėstytojai sunkiai išgyvena), o bibliotekos lieka per mažai finansuojamos. Dėl to net studentai lobizavo, kad būtų įvesti nedideli mokesčiai, pagerintos galimybės mokytis ir leistų profesoriams mažiau laiko skirti šalutiniams darbams ir daugiau laiko skirti moksliniams tyrimams bei paskaitų rengimui. Galiausiai mokesčių už mokslą likimas priklauso nuo politikų, kurie dažnai labiau atsižvelgia į visuomenės, o ne į mokytojų ir mokinių nuomonę.
